Trys mėnesiai Šakiuose Edvinui Juškai buvo tik trumpas sustojimas tarp dviejų kelionių – pasimatyti su artimaisiais, susidėlioti mintis, persikrauti kuprinę ir vėl leistis į naujus patyrimus. Kai šis numeris pasieks skaitytojus, vaikinas jau bus Australijoje. Naujo kelio pradžios nuojauta lydėjo visą mūsų pokalbį. Po pusantrų metų, praleistų Naujojoje Zelandijoje, Pietų Korėjoje ir Nepale, Edvinas parsivežė ne stebuklingo nušvitimo istoriją iš Himalajų vienuolyno, o daug vertingesnių lauktuvių, susidedančių iš netikėčiausių patirčių, sutiktų neeilinių žmonių bei nuolat lydėjusio suvokimo, kad tikrasis augimas vyksta tada, kai pasaulį priimi atvira širdimi. Klausydamasi Edvino, vėl ir vėl įsitikinu, kad pasaulis turi keistą savybę – kuo daugiau jo pažįsti, tuo stipriau jis kviečia keliauti toliau.
Iš rutinos – į nuotykius
Dar prieš porą gerų metų Edvino kasdienybė panašėjo į daugelio jo amžiaus žmonių – biuras, kompiuteris, aiškios darbo valandos, užduotys, noras kilti karjeros laiptais... Kone pavyzdingas modelis, tik laisvai sielai, deja, dažnai svetimas.
„Aš gal toks labiau nuotykių ieškotojas. Man reikia, kad kažkas keistųsi, kad būtų veiksmo. Esu šiek tiek hipiškos prigimties, laisva siela. Sėdėdamas prie kompiuterio didelėje korporacijoje vis jausdavau, kad kažko trūksta...“ – sako jis.
Klausantis Edvino susidarė įspūdis, kad dar dirbdamas jis pradėjo ieškoti „plyšio sienoje“ – būdo ištrūkti iš monotoniško pirmadienio–penktadienio, rytas–vakaras ritmo. Tuo plyšiu tapo „Working Holiday“ viza į Naująją Zelandiją. Laimėjęs vieną iš Lietuvai skirtų vietų, jis pradėjo ruoštis kelionei, kurios, kaip pats sako, iš anksto iki galo suprasti neįmanoma.
Apie pirmąsias minutes kojomis palietus Naujosios Zelandijos žemę Edvinas kalba taip, lyg jos būtų tapusios atskira jutimine atmintimi. Pirmiausia – sutiktos dvi maorės (vietinės Naujosios Zelandijos gyventojos – red. past.), kurių veidų struktūrą, tatuiruotes ir laikyseną jis iki šiol prisimena tiksliau nei ilgo skrydžio nuovargį. Paskui – žolė, tokio žalumo, kokio dar iki tol nebuvo matęs. Būtent tada Edvinas aiškiai suprato: reikia fotografuoti. Ne vien atvirukinį grožį, kuriuo garsėja Naujoji Zelandija, bet daugiau žmones, jų istorijas, patirtis.
Gal todėl pokalbis su Edvinu vis nukrypdavo nuo chronologinio kelionės pasakojimo ir vis sugrįždavo prie žmonių. Vos atvykęs į Naująją Zelandiją, o ir visos kelionės metu jis patyrė tai, kas lietuviui vis dar atrodo kiek neįprasta – nuoširdų nepažįstamųjų gerumą. Vieni dovanojo reikalingų daiktų, kiti palikdavo savo telefono numerį, jei prireiktų pagalbos, treti gatvėje sustodavo tiesiog paklausti, kur jis eina ir ko ieško. Sugrįžus į Lietuvą, šis kontrastas pasijuto dar ryškiau.
„Keliaujant buvo natūralu pagirti nepažįstamojo marškinėlius, jį užkalbinti, o čia tokia spontaniška šiluma dar sutinkama atsargiai“, – sako Edvinas.
Pasak jo, vienas svarbiausių atradimų, kuriuos parsivežė iš pusantrų metų kelionės, buvo supratimas, kad atsiverti pasauliui ir žmonėms yra kur kas paprasčiau, nei esame įpratę manyti.
Patirtys, kurių nenusipirksi
Turistinius maršrutus Edvinas derino su savanoriavimu. Jis gyveno pas vietinius žmones, kur už darbo valandas gaudavo stogą virš galvos, maistą, o svarbiausias atlygis – gyvenimas kartu su jais. Kiekviena savanorystė Edvinui buvo tarsi nauji namai. Jis pasakojo, kad savanoriaujant yra tekę šerti arklius, sodinti mišką, dirbti darže ar kitaip prisidėti prie ūkio ruošos darbų, o vakarais – prie bendro stalo klausytis šeimininkų gyvenimo istorijų. Iš visų sutiktų žmonių Edvinas išskiria vieną vyresnio amžiaus moterį, pas kurią porą savaičių savanoriavo. Jos gyvenimo istorija pribloškė: darbas Aliaskos žvejų laivuose, jūrinių vėžlių apsauga Indonezijoje, kelionės po pasaulį, o šiandien – vietinių miškų atkūrimas ir naujos studijos.
„Pagalvojau, štai žmogus, kuris iš tiesų gyvena“, – prisimena jis.
Pėdsaką atmintyje paliko ir gyvenimas bei savanoriavimas maorių šeimoje. Pirmasis įspūdis atvykus buvo toli nuo romantizuoto kelionių vaizdo – ant stalo vaikščiojanti višta, neįprasti kvapai, europiečiui svetima buitis. Tačiau Edvinas sako, kad buvo verta ištverti pirmąjį diskomfortą. Jį netrukus pakeitė ilgi pokalbiai apie istorines tautų traumas, kolektyvinę atmintį ir tai, kas, nepaisant skirtingų pasaulių, žmones suartina. Šeima jam atvėrė duris ir į retą patirtį – galimybę dalyvauti maorių karalienės vizitui skirtose iškilmėse. Bendruomenės namuose jis buvo vienintelis baltaodis tarp šimtų vietinių gyventojų. Nors nesuprato nė žodžio maorių kalba, skambant dainoms ir atliekant tradicinį haka šokį, jautė, kad dalyvauja ypatingoje akimirkoje. Tokių patirčių, įsitikinęs Edvinas, eilinis turistas greičiausiai niekada nepatiria.
Namai ant ratų
Tikrasis Naujosios Zelandijos pažinimas Edvinui prasidėjo tada, kai jis nusipirko septynvietį automobilį ir pavertė jį namais ant ratų. Ko žmogui reikia? Lovos, nedidelės virtuvėlės, kelių esminių daiktų... Daugybę savaičių jis pabusdavo arba prie vandenyno, arba kalnų papėdėje, o kartais – miško apsuptyje.
„Tai buvo sena mano svajonė – atsikelti prie vandenyno, įbristi į bangas, paplaukioti banglente, pasidaryti pusryčius ir su knyga pasitikti rytą“, – pasakoja Edvinas.
Vis dažniau jis rinkdavosi kelių valandų ar net visos dienos žygius kalnuose, kur neveikė mobilusis ryšys ir nebuvo žmonių.
„Tokiose vietose pagalvodavau, kad jei nusisukčiau koją, niekas manęs greitai nesurastų. Bet kartu atsirasdavo ir labai stiprus pasitikėjimas savimi, savo kūnu. Be to, draugė iš Naujosios Zelandijos mane išmokė, kad prieš leidžiantis į kalnus ar prie vandenyno mintyse reikia paprašyti gamtos leidimo ir padėkoti jai už galimybę būti toje vietoje. Ši praktika labai padėdavo...“ – prisimena jis ir šypsosi prisiminęs, kad per tuos keturis mėnesius batus buvo apsiavęs gal dukart. Visur vaikščiojo basas ir tuo niekam nesukėlė nuostabos.
Keliaujant vienam, sako Edvinas, anksčiau ar vėliau ateina akimirka, kai tenka išmokti būti su savimi. Būtent po kelių mėnesių jis pirmą kartą pajuto, kad gera likti vienam – ne todėl, kad aplink nebeliko žmonių – jų kelyje pasitaikė daug ir labai įdomių – bet todėl, jog vienatvė nebeatrodė tuštuma, kurią būtina kuo nors užpildyti.
Kelionė tęsiasi...
Paskutinė ilgesnė stotelė Naujojoje Zelandijoje buvo Taranakio kalno papėdėje įsikūrusi „Branch Community“ – tvaraus gyvenimo bendruomenė, kurioje žmonės iš įvairių pasaulio šalių kartu augina maistą, dalijasi darbais ir atsakomybėmis. Keturis mėnesius čia praleidęs Edvinas ilgainiui bendruomenėje tapo atsakingas už ten esantį daržą ir kitų savanorių darbų koordinavimą.
„Ten būdamas supratau, kad svarbiausia – ne vien atlikti darbus, bet išmokti išgirsti kitą žmogų“, – sako jis.
Kelias namo iš Naujosios Zelandijos taip pat buvo lydimas svarbių stotelių. Jis pasirinko maršrutą per Pietų Korėją ir Nepalą – tarsi sąmoningai norėdamas pratęsti pokalbį su pasauliu. Pietų Korėjoje dvi savaites vaikinas praleido budistų vienuolyne, kur diena prasidėdavo pusę penkių ryto 108 nusilenkimais, meditacija ir tyla.
„Po savaitės tylos norėjosi šaukti – viduje viskas spaudė. Bet būtent tada supratau, kad meditacija nėra pabėgimas nuo gyvenimo. Ji yra įrankis, padedantis susitvarkyti su savimi“, – prisimena Edvinas ir čia pat papasakoja apie neįtikėtiną pažintį.
Vienuolyne jis susipažino su korėjiete, kuri, pasirodo, prieš dešimtmetį stabdydama pakeleivingas mašinas apkeliavo Lietuvą. Mėnesį praleidusi mūsų šalies miškuose ir dalyvavusi festivaliuose, ji Edvinui prisipažino, kad būtent Lietuva pakeitė jos gyvenimą.
„Sėdžiu Korėjos kalnuose ir klausausi, kaip žmogus pasakoja apie Lietuvą. Tokių sutapimų nesuplanuosi“, – šypsosi pašnekovas.
Tačiau daugiau žinojusių Lietuvą kelyje nebuvo daug. Tada Edvinas traukdavo žemėlapį, rodydavo savo gimtą šalį, o įspūdžiui palikti sutiktiesiems gamindavo šaltibarščius ir tinginį. O dar labiau Edviną džiugindavo, kai nauji bičiuliai išmokdavo pirmųjų lietuviškų žodžių.
„Nemokydavau keiksmažodžių. Bet ragindavau sveikintis „Labukas“, – šypsosi jis.
Grįždamas į Lietuvą, Edvinas dar stabtelėjo Nepale, kur leidosi į kelių dienų žygius Himalajuose, o vėliau savanoriavo atokiame kalnų kaime. Šaltas vanduo – iš kalnų upelio, tualetas – paprasčiausia duobė žemėje, akmenų nešiojimas statybose ir aitrus vietinis maistas čia buvo kasdienybė, tačiau būtent tokiomis sąlygomis jį labiausiai sužavėjo žmonių atvirumas.
Pokalbio pabaigoje Edvinas atveria savo fotografijų archyvą. Viena po kitos ekrane keičiasi akimirkos iš Naujosios Zelandijos, Pietų Korėjos ir Nepalo – vaizdai, kurie atrodo lyg sukurti dirbtinio intelekto, tačiau yra tikri.
„Norėčiau kada nors surengti fotografijų parodą. Kad žmonės pamatytų ne tik gražias vietas, bet ir istorijas“, – sako jis.
Atsisveikiname. Lagaminas Australijai dar nesukrautas, tačiau mintimis Edvinas jau ten. Artimiausius vienuolika mėnesių jis skirs lyderystės studijoms, o vėliau galbūt pasuks į Japoniją ar sugrįš į Pietų Korėją. Jo istorija nesutelpa į formulę „metė darbą ir išvyko“. Veikiau tai pasakojimas apie žmogų, kuris išskleidė sparnus, o juos suskleisti jau sunku: pasaulį imi pažinti vis drąsiau, vis smalsiau ir vis laisviau...
Irena iš Gelgaudiškio:
