Praėjusią savaitę neeilinis keliautojas Rytis Dragūnas su žemaitukų veislės žirgu Alniu keliavo per mūsų rajoną. Kelionės metu nakvynei jie apsistojo prie Valiulių ir Voverių tvenkinių, o mes turėjome progą pabendrauti.
Žemaitijoje gyvenantis keliautojas R. Dragūnas į Šakius užsuko tęsdamas daugiau nei tūkstančio kilometrų kelionę per Lietuvą su žemaitukų veislės žirgu Alniu. Tai jau ketvirtasis toks Ryčio žygis žirgu, ne pirmasis ir per mūsų rajoną. Beje, praėjusiais metais jis nujojo iki Griunvaldo kaimo Lenkijoje, kur dalyvavo Žalgirio mūšio inscenizacijoje.
Šių metų žygis prasidėjo per Jonines Kražiuose (Kelmės r.). Pirmiausia Rytis lydėjo bendražygius estus iki Latvijos sienos, o vėliau, atsiskyręs nuo jų Žagarėje, leidosi Camino Lituano keliu iki Seinų (Lenkija). Kelionė atgal į Žemaitiją nusidriekė ir per Suvalkiją. Visam žygiui prireikė daugiau kaip 40 dienų. Praėjusią savaitę pirmajai nakvynei mūsų rajone apsistojo prie Valiulių tvenkinio. Vėliau keliautojas jojo per Šakių miestą, trumpam stabtelėjo prie vieno prekybos centro apsipirkti ir pasuko Voverių (Kidulių sen.) link. Čia prie Voverių tvenkinio Rytį svetingai pasitiko Voverių bendruomenės centro „Jotija“ komanda, pavaišinusi tradiciniais šaltibarščiais. Keliautojas negailėjo gražių žodžių bendruomenės puoselėjamai aplinkai, domėjosi Voverių bendruomenės gyvenimu.
Prie Voverių tvenkinio su R. Dragūnu susitinkame 38-ąją jo kelionės dieną. Dar telefonu derindami susitikimą pasiteiraujame, gal keliautojui ko nors reikia. Išgirdę, kad praverstų purškalas nuo vabzdžių, prieš susitikimą užsukame į veterinarijos vaistinę. Karštą penktadienio popietę Rytis ruošėsi paplaukioti baidare, o jo ištikimas bendražygis Alnis ramiai ganėsi Voverių poilsiavietės pievoje. Pasak keliautojo, per dieną jis su Alniu vidutiniškai įveikia 25–30 km., visas kelionės bagažas kartu su balnu sveria apie 25 kg. Dalį maršruto Rytis joja žingsniu ar risčia, tačiau nemažą atstumą eina ir pėsčiomis šalia žirgo.
Devynerių metų žemaituką keliautojas turi antrus metus.
„Iš prigimties jis yra ir baikštus, ir kartu labai drąsus. Iš pradžių bijodavo beveik viso transporto, dabar – tik vilkikų. Alnis gero charakterio – nespiria, nekanda, yra ramus, kultūringas ir neįkyrus“, – apie savo keturkojį bendražygį pasakoja Rytis pridurdamas, kad stengiasi kuo mažiau joti asfaltuotais keliais – renkasi miško ir laukų keliukus.
Jis prisipažįsta, kad vienas didžiausių kelionės išbandymų buvo jojimas per Kauną, todėl Laisvės alėją nusprendė kirsti naktį, kai miestas gerokai ramesnis.
„Kad pasiektume kitą Nemuno pusę, reikėjo pereiti tiltą ties Lampėdžiais. Alnis pasibaidė pravažiuojančio vilkiko, o aš koja skaudžiai trenkiausi į tilto atitvaro konstrukciją“, – prisimena 26-erių metų keliautojas.
Savo kelionės nuotykiais jis kasdien dalijasi socialiniuose tinkluose, todėl apie jo žygį sužino vis daugiau žmonių – vieni pakviečia užsukti, kiti pasiūlo nakvynę ar kitokią pagalbą.
Paklaustas, koks yra pagrindinis šios kelionės tikslas, Rytis nedvejodamas atsako: „Pažinti Lietuvą sėdint ant žirgo.“
„Kartu noriu žmonėms parodyti žemaitukų veislės žirgą. Tiesa, Alnis, kaip ir daugeliui žemaitukų būdinga, yra užsispyręs, tačiau būtent ši savybė kelionėje padeda atkakliai siekti tikslo. O labiausiai Alniui patinka keliauti miškingomis vietovėmis – per pelkes jis brenda tarsi tankas“, – šypsodamasis pasakoja R. Dragūnas.
Iki kelionės pabaigos likusios vos kelios dienos. Keliautoją žavi šalies žaluma, ežerai, o Suvalkijoje, ypač mūsų rajone, didžiausią įspūdį paliko banguojantys javų laukai.
Rytis prisipažįsta ne kartą sulaukęs klausimo, ar ši kelionė turi rėmėjų. Atsakymas, anot jo, paprastas – didžiausi rėmėjai yra žmonės: tie, kurie pakviečia užsukti, pasiūlo nakvynę, pavaišina vakariene ar padeda netikėtai užklupus kelionės rūpesčiams. Todėl, pasak keliautojo, kiekvienas sutiktas žmogus tampa tarsi vėjo gūsiu, padedančiu jam ir Alniui judėti pirmyn.
„Daug žmonių mus pasitinka su nuostaba, nori nusifotografuoti. Žmonės nuoširdžiai džiaugiasi pamatę žirgą. Ypač įsiminė viešnagė Buktoje, kur mudu pasitiko dvaro ponios ir ponai. Kita puiki viešnagė – pas žirgus auginantį Rolandą. Žirgininkai vieni kitus supranta be ilgų kalbų – vos pasisveikinome, o Alnis jau stovėjo garde, gavęs avižų ir vandens“, – pasakoja Rytis.
Paklaustas apie didžiausias kelionės baimes, jis neslepia, kad labiausiai neramina viena mintis: „Kas būtų, jeigu Alnis, ko nors išsigandęs, pabėgtų? Kur tada jį reikėtų gaudyti?..“
Nors idėjų naujiems žygiams netrūksta, Rytis sako pirmiausia norintis sėkmingai užbaigti šią kelionę. Vis dėlto prasitaria, kad rudenį Žemaitijoje ketina dalyvauti žygyje, skirtame Saulės mūšio sukakčiai paminėti.
Paviešėjęs Zanavykijoje, Rytis su Alniu pasuko Jurbarko ir Tauragės link, o per Kryžkalnį planavo grįžti į Kražius. Atsisveikindamas keliautojas pabrėžė, kad be pakeliui sutiktų žmonių ši kelionė būtų buvusi visai kitokia.
„Esu dėkingas kiekvienam, kuris tapo šios kelionės dalimi“, – sako Rytis.
Irena iš Gelgaudiškio:
