Praėjusį ketvirtadienį prie Nemuno Gelgaudiškyje su šeima poilsiavęs Gintaras Švelnys net sapne nesapnavo, kad netrukus teks šokti į upę gelbėti jaunuolio. Tačiau vyras didvyriu nesijaučia, o išgelbėto paauglio tėvai sako jam liksią dėkingi visą gyvenimą.
G. Švelnys pasakoja laiką leidęs prie Nemuno, matė netoliese besimaudančius jaunuolius, tačiau buvo šiek tiek atokiau. Visgi netrukus pastebėjo, kad kažkas ne taip.
„Su žmona pastebėjom, kad kažkas negerai, vienas iš jaunuolių neišniro, tad abu šokom į vandenį“, – įvykius prisiminė vyras ir pripažino, kad nei jis, nei žmona nemoka plaukti, tačiau tą akimirką apie tai negalvojo, nesusimąstė, kad patys gali atsidurti mirtiname pavojuje, o ir jų atžalos liko ant kranto.
Kaip žinia, šeštadienį tragiškai baigėsi gelbėjimas Klaipėdoje, kai į Baltijos bangas šokęs dviejų skendusių mergaičių gelbėti vyriškis, deja, nuskendo, tad išties ne visi geri ketinimai baigiasi laimingai.
„Viskas buvo sekundžių reikalas“, – sako vyras ir priduria: – Negi paliksi žmogų vandeny, jei matai, kad skęsta, tad nebuvo nei baimės, nei dvejonių.
Anot vyriškio, vaikinas skendo maždaug trijų–keturių metrų atstumu nuo kranto, gylis nebuvo didelis, kiek žinoma, skendusiajam sutriko sveikata.
Netrukus jau po vandeniu panirusį jaunuolį gelgaudiškiečiai ištraukė, bet prasitaria akimirką sudvejoję, ar pavyks išgelbėti jo gyvybę, tad nedvejodami pavertė ant šono, kita gelgaudiškietė Jolanta Orintienė kvietė greitąją pagalbą, apie nelaimę pranešė tėvams.
„Greitoji atvažiavo tikrai greitai, nes buvo iškvietime Gelgaudiškyje, tai pasisekė. Kai jie atvyko, vaikinas jau buvo atsigavęs, sąmoningas, tik jam buvo silpna“, – prisimena G. Švelnys.
Pašnekovas atvirauja, kad dabar ir pačio nei vanduo, nei maudynės netraukia, nes kad ir laimingai pasibaigęs įvykis, visgi sukrėtė.
Išgelbėto jaunuolio tėtis Saulius sako, kad vandeny sušlubavo sūnaus sveikata, tad dabar jis medikų rankose, o už išgelbėtą sūnaus gyvybę dėkingumą su žmona jausiąs visą gyvenimą ir tokius žmones kaip Gintaras vadina pavyzdžiu.
„Esame be galo dėkingi visiems, puolusiems padėti, nelikusiems abejingiems ir išgelbėjusiems sūnui gyvybę“, – neslėpdamas jaudulio sako išgelbėtojo tėtis.
Visgi pats G. Švelnys teigia nesijaučiąs nei didvyris, nei kažkokį žygdarbį padaręs, bet sutinka, kad išgelbėti gyvybę išties kilnu ir atvirauja, kad apie tokius dalykus gali daug girdėti, skaityti, bet kai susiduri akis į akį – išties sukrečianti ir neeilinė patirtis.
Česlovas iš Gelgaudiškio:
