Kalnuose kartais kelias dienas nebūna nei telefono ryšio, nei interneto. Nėra žinučių, naujienų, skubėjimo, o visas gyvenimas telpa kuprinėje, kurią pats turi užsinešti į kiekvieną įkalnę. Palapinė, maistas, vanduo, kamera, nenusakomo grožio gamta ir žmogus pats su savimi. Iš Šakių kilęs Irmantas Matuza sako, kad būtent tai jį ir traukia į ilgus žygius pėsčiomis po kalnus. „Tu tiesiog sugrįžti į save“, – apie solo keliones kalba jis.
Kai kalnų dar nebuvo
Šiandien daugybę Europos kalnų takų jau išvaikščiojęs, ilgus žygius įveikiantis ir savo keliones filmuojantis Irmantas gyvena Anglijoje. Tačiau kai klausi, nuo ko visa tai prasidėjo, atsakymas nustebina – nuo Šakių. Nuo krašto, kuriame, kaip pats sako, viskas „žiauriai lygu“.
Pirmąjį savo žygį Irmantas prisimena dar iš mokyklos laikų – tuometis „Varpo“ septintokas su klase ėjo Gelgaudiškio link. Pats ėjimas didelio įspūdžio nepaliko: kelias ir nesibaigiančios lygumos. Užtat vakare laukė nakvynė palapinėje, laužas, verdama žuvienė – o tai jau užkabino. Su malonia nostalgija jis prisimena ir vaikystės vasaras Kiduliuose pas senelius. Suaugusieji dirbdavo, o vaikai didžiąją dienos dalį užsiimdavo patys. Čia pat Nemunas, miškai, kalvos. Vėliau atsirado dviratis ir ilgesni žygiai po Šakių rajoną, žvyrkeliais, palei pamiškes. Būdavo, pasiima palapinę, mamai nieko nepasako ir išvažiuoja kur nors nakvoti. Ši, sūnui negrįžtant, jau net žinodavo, kur maždaug jo ieškoti. O pačiam, prisimena Irmantas, prisiskaičiusiam knygų ir prisižiūrėjusiam filmų, tuomet atrodė visai natūralu tiesiog išvažiuoti ir kurį laiką pagyventi tik sau. Kalnų tada dar, žinoma, nebuvo, bet poreikis nuotykiams – didžiulis.
Gyvenimas vedė aplinkui
Šešiolikos Irmantas išvyko mokytis į Kauną, vėliau – studijuoti į Daniją, po to gyvenimas vedė per Norvegiją, Airiją, kol galiausiai atvedė į Angliją, Ipsvičo miestą. Ten jis jau septyniolika metų, nors sakęs, kad kur jau kur, bet Anglijoje tikrai negyvensiąs... Beje, buvo ir visai reikšminga gyvenimo stotelė Vilniuje, kai jo gyvenimo centru tapo muzika – lietuviško hiphopo aplinka. Kartu su Vaiperiu ir Šmėkla jis pradėjo muzikinę veiklą, iš kurios vėliau išaugo „Despotin‘ Fam“. Jo pavardę galima rasti ir tarp ankstyvųjų „G&G Sindikato“ albumų kūrėjų. Nors Šakiai iš jo gyvenimo nedingo – čia tebegyvena mama, likę draugų ir prisiminimų, grįžti jam pavyksta maždaug kartą per metus.
Keitėsi šalys ir miestai, bet nuotykių trauka nedingo. Irmantas prisimena, kad, berods Stokholme, pirmąkart pabandė laipioti uolomis, o jau gyvenant Anglijoje kelionės į gamtą tapo visos jo šeimos gyvenimo dalimi. Kai jo dvynukams sukako aštuoneri, jie visi kartu išsiruošė į 160 km žygį Škotijoje. Pirmąją dieną vietoj planuotų 20 km teko nueiti 32, o pavargusius vaikus paskutinius kilometrus tėvams teko nešti. Po to COVID-19 pandemija vėl diktavo savus maršrutus, kai, negalėdami išskristi svetur, jie leidosi į maždaug 300 km žygį per Škotiją. Lietus, šaltis, nuovargis, permirkę drabužiai – Irmantas neslepia, kad žygiuose būta visko. Tačiau veikia keista kelionių taisyklė: kuo sunkesnė diena, tuo ryškiau ji vėliau prisimenama.
Nuo šimto metrų – iki maratonų
Ilgiems žygiams reikalinga ištvermė neatsirado savaime. Vienas iš būdų ją ugdyti Irmantui yra bėgimas. Bėgioja jis jau maždaug dešimtmetį, yra įveikęs ne vieną maratoną, dvigubą maratoną, o kartą dešimt dienų iš eilės kasdien nubėgo po pusmaratonį. Asmeninė patirtis tapo ir jo darbo dalimi. Anglijoje Irmantas dirba savarankiškai, jo veikla susijusi su sportu ir gyvenimo būdo keitimu – padeda didelį antsvorį turintiems žmonėms keisti įpročius, veda saviugdos užsiėmimus, dirba su norinčiais mesti rūkyti.
„Laisviau dėliojamas darbo grafikas man leidžia planuotis ilgesnius žygius – kelionėms ruošiuosi iš anksto“, – sako pašnekovas.
Pastaruoju metu į juos Irmantas dažniausiai leidžiasi vienas. Sako, visada buvęs labiau intravertas, tad vienuma kalnuose jo neapsunkina – greičiau priešingai, leidžia atsitraukti nuo kasdienio šurmulio ir pabūti su savo mintimis. Kelias dienas kalnuose lieka be ryšio, telefonas, pasak Irmanto, tampa reikalingas nebent fotografuoti ar filmuoti. Niekas neskambina, nerašo, nelieka socialinių tinklų srauto – nuo kasdienio informacinio triukšmo tiesiog atsijungi ir pailsi.
„Čia ir yra tikros atostogos – tu visiškai nepasiekiamas. Kas iš mūsų miega po atviru dangumi, po milijonais žvaigždžių? Kiek dažnai pabūnam be interneto nors vieną parą?“ – svarsto keliautojas ir priduria, kad ilgai einant daug paaiškėja.
„Tu pamatai save. Kur jau nori paverkti, kur nori pasiguosti, kur tau sunku, kur lengva. Imi geriau save pažinti“, – dalijasi Irmantas.
Vienu svarbiausių pastarųjų metų išbandymų tapo „Peaks of the Balkans“ – ilgas kalnų maršrutas, besidriekiantis per Albaniją, Kosovą ir Juodkalniją. Apie jį Irmantas pirmąkart išgirdo dar 2019 m., žygiuodamas aplink Monblano masyvą Alpėse („Tour du Mont Blanc“), ir penkerius metus jį laikė savo svajonių sąraše. 2024 m. šią svajonę įgyvendino – per dvi savaites įveikė apie 220 km, o kadangi jam įprasto maršruto „neužteko“, kelionę papildė dar keliomis kalnų viršūnėmis. Gražūs vaizdai buvo tik viena kelionės pusė. Tokiuose žygiuose visada atsitinka kas nors nenumatyto, sako jis. Plyšo kuprinė, lūžo lazda ir kameros trikojis, streikavo dronas, alino maždaug 33 laipsnių karštis, kai kur teko spręsti vandens trūkumo problemą. Vėliau pasakodamas apie kelionę Irmantas juokavo, kad svarbiausia – jog „pats nesulūžo“.
„Kuo daugiau patirties turi, tuo aiškiau supranti, kad fizinė jėga kalnuose nėra viskas. Šią pamoką ypač stipriai man priminė Pirėnai. Kopdamas Vignemale link buvau puikiai fiziškai pasiruošęs – kelionei ruošiausi pusmetį, bet atėjo momentas, kai supratau, kad ego yra labai gerai – jo reikia kalnuose, bet jis gali tave ir pražudyti...“ – atviras keliautojas.
Tąkart Pirėnuose, sutemus pametęs kelią, Irmantas pateko į pavojingą situaciją, iš kurios savarankiškai išsisukti nebepavyko – teko laukti gelbėtojų pagalbos. Tokios patirtys keičia požiūrį į ribas. Irmantas sako, kad lygiaverčiai su fiziniu pasirengimu svarbus planavimas, orientavimasis, gebėjimas įvertinti sąlygas ir – sunkiausia – laiku dėl saugumo atsisakyti sumanymo.
„Kai viršūnė atrodo čia pat, apsisukti psichologiškai sunku – tarsi pasiduotum. Tačiau tokiais momentais sau primenu, kad tikrasis prioritetas nėra viršūnė... Kalnai išmoko paradokso: kartais drąsa reiškia ne žengti pirmyn, o sustoti“, – sako Irmantas.
Kuo mažiau, tuo lengviau
Į dviejų savaičių žygį Irmantas leidžiasi su maždaug 20 kg sveriančia kuprine, neskaičiuojant vandens. Nemažą svorio dalį sudaro filmavimo technika, baterijos ir išoriniai įkrovikliai. Dienos ilgos – atsikeli tamsoje, į miegmaišį neretai įlendi jau sutemus. Dažnai nuovargis būna toks, kad vakarienei pakanka šokoladuko. Ir čia akivaizdi dar viena tokių kelionių pamoka.
„Pirmais kartais visada prisikraudavau per daug: gal šito prireiks, gal ano. Paskui kiekvieną nereikalingą daiktą neši kilometrą po kilometro, įkalnę po įkalnės. Todėl su kiekviena kelione daiktų mažėja. Supranti, kiek nedaug iš tikrųjų žmogui reikia. Kuo mažiau turi – tuo lengviau gyvent“, – paprastą filosofiją įvardija Irmantas ir atskleidžia dar kai ką – kalnuose šiuolaikinio gyvenimo sluoksniai tarsi pranyksta. Sako, stovi vienas kalnuose ir supranti paprastą tiesą, kad prieš tūkstančius metų čia buvo tie patys akmenys, tie patys augalai, tas pats lietus ir tos pačios žvaigždės.
„Pasaulis nepasikeitė. Mes pasikeitėm...“ – atviras Irmantas.
Savo žygius jis filmuoja – daugiausia čia gamtos, muzikos ir tylos, kad kalnus galėtų pamatyti ir tie, kurie patys jų nepasieks. Jais dalinasi socialiniuose tinkluose ir kitose platformose. Nors ateityje Irmantas neatmeta ir grįžimo gyventi į Lietuvą, kol kas jo žvilgsnis vis dar krypsta į naujus maršrutus ir dar nepažintas vietas. Tarp svajonių – Josemičio nacionalinis parkas. Kitus maršrutus jis šypsodamasis pasilaiko dar tik sau... Regis, kad ir kaip toli nuvestų keliai, jų pradžia lieka ta pati – Šakių žvyrkeliai, dviratis, palapinė ir vaikystėje užaugęs noras pažiūrėti, kas laukia už kito posūkio...
Eduardas iš Griškabūdžio:
